Tai buvo diena, kuri išliks atmintyje. Prasidėjo keistais tviterio žinutėmis, bet nieko nerimo. „Pagalba, Internet Explorer pati atidaro puslapius“, toks dalykas. Žinoma, tipinė vartotojo klaida.
Kol tai neatsitiko man. Mano akyse – be jokios sąveikos – mano kompiuteris siųsdavo el. laiškus draugams, atidarydavo svetaines ir per greitai perjungdavo puslapius. Ar tai buvo „PayPal“ leidimas? Negalėjau būti tikras, kas vyksta, bet atrodė blogai. Laikiau nuspaustą maitinimo mygtuką, kol ekranas pasidarė juodas, tada atsisėdau ir sunkiai galvojau.
Akivaizdu, kad kažkas mano kompiuteryje įdiegė kažkokią nuotolinio valdymo programą – bet kas ir kada? Dienomis niekas nesilankė. Ir, sprendžiant iš „Twitter“ ir „Facebook“, tai nutiko daugeliui žmonių vienu metu.
Daugiau seriale
O jei „Apple“ būtų bankrutavusi?
O jei kariškiai vis tiek kontroliuotų internetą?
Ar buvo galima įsivaizduoti, kad kažkas nuotoliniu būdu įdėjo programinę įrangą į žmonių kompiuterius? Buvo sunku suvokti, kaip tai galima pasiekti. Vėlgi, buvo tas el. laiškas nuo Keito – ne žmogaus, iš kurio tikėjausi sulaukti. Jame nebuvo jokio teksto, tik keistas priedas, kuris, atrodo, nieko nedaro. Ar tai buvo triukas? Ar galėjo būti, kad Keitas nukrypo nuo bėgių ir, neturėdamas geresnio žodžio, seniems universiteto pažįstamiems siuntė „pavojingus daiktus“?
Tačiau vienas iš pirmųjų dalykų, kuriuos padarė mano kompiuteris, kai jis pradėjo beprotėti, buvo išsiųsti iš manęs daugybę el. laiškų mano draugams ir šeimai. Ar galėjo kas nors parašyti programą, kuri galėtų tokiu būdu pasikartoti? Niekada negirdėjau apie tokią idėją, bet kuo daugiau apie tai galvojau, tuo labiau ji atrodė. Pradėjęs skaičiuoti, kiek tokia programa gali išplisti, ir – jei ji tikrai būtų prieiga prie interneto – kokią žalą ji gali padaryti, galbūt pradėjau šiek tiek hiperventiliuoti.
Tą vakarą istorija pasiekė pagrindinę žiniasklaidą ir mes visi sužinojome šiek tiek daugiau apie tai, kas nutiko. Kompiuterių ekspertai nustatė, kad kaltininkas buvo sudėtinga programa, plintanti iš kompiuterio į kompiuterį daugiau ar mažiau taip, kaip aš įsivaizdavau – žmonės tai vadino „maru“, nes tu gali jį pasigauti kaip liga.
Juokingas pavadinimas galbūt turėjo sušvelninti tikrąją situacijos rimtumą: iš pradžių buvo baiminamasi, kad maras yra dar nematyta teroristinio išpuolio forma. Tačiau ekspertai dabar nustatė, kad programa iš tikrųjų buvo skirta pavogti pinigus pervedant lėšas į PayPal sąskaitą įsikūrusi Rusijoje – galimybė, kuri buvo greitai neutralizuota, kai PayPal, pastebėjęs didžiulį sandorių šuolį, užblokavo sąskaitą.
Tačiau tinkamai atsikratyti maro atrodė kaip pagrindinė užduotis. Davidas Cameronas per radiją sakė, kad kadangi programinė įranga atsirado Rusijoje, Rusijos vyriausybė turėtų mokėti už masinį išvalymą. Nereikia nė sakyti, kad ši idėja trumpai užsitęsė.
Niekas nebuvo tikras, kaip toks išvalymas vis tiek gali būti atliktas. Buvo kalbama, kad „Microsoft“ išleis „Windows“ naujinimą, kuris sustabdytų kodo paleidimą, bet niekas nežinojo, kiek laiko to prireiktų pagaminti, o taip pat kaip bendrovė galėtų tikėtis įtikinti visus savo pusę milijardo klientų atsisiųsti ir įdiegti pataisyti.
Buvo aišku, kad kai jūsų kompiuteris užklupo marą, jis iš esmės buvo netinkamas naudoti, todėl kol kas nors nepateikė sprendimo, pasaulis iš tikrųjų buvo be „Windows“. Tai buvo didžiulis sandoris. Dalis manęs negalėjo nesižavėti maro kūrėjų išradingumu, kurie kažkaip sugebėjo sunaikinti šį pasaulinį chaosą naudodami tik paprastą kompiuterinę programą. Tačiau pasekmės buvo ne tik žavingos: draugai ir šeima galėjo toliau naudotis Twitter ir „Facebook“ savo telefonuose, daugelis kompanijų pastebėjo, kad be „Windows“ jos negalėjo to padaryti verslui. Per 24 valandas George'as Osborne'as dalyvavo programoje „Today“ ir skleidė niūrius garsus apie maro poveikį pasaulio ekonomikai.
Žvelgdamas į tas kelias pašėlusias dienas, turiu pripažinti, kad viskas klostėsi ne taip blogai, kaip bijojau. Reklaminiai skydai ir radijo skelbimai, paaiškinantys, kaip pašalinti marą, pasirodė gailestingai veiksmingi. Jums tereikėjo ieškoti failo, pavadinto readme.scr – ar galite patikėti, kad šie vaikinai sugalvojo užmaskuoti savo programą kaip ekrano užsklandą? – ir per savaitę iš esmės grįžome į įprastas vėžes. Šiandien naujuose nešiojamuosiuose kompiuteriuose yra atnaujinta „Windows“ versija, kuri automatiškai blokuoja readme.scr, todėl maras niekada nebegali pakišti savo bjaurios galvos. Problema išspręsta.
Kas iš tikrųjų atsitiko
Kompiuterinius virusus akademiniai tyrinėtojai sugalvojo dar 1949 m., o pirmasis kompiuterinis virusas pasirodė dar 1986 m. Tačiau dešimtojo dešimtmečio pabaigoje ir 2000-ųjų pradžioje prireikė daugybės didelių išpuolių, kad iš tikrųjų būtų atkreiptas dėmesys į grėsmę ir priversti „Microsoft“ bei kitus rimtai susitelkti į saugumą. Jei tos tūkstantmečio atakos nebūtų įvykusios, būtume be apsaugos be apsaugos be vargo dar kelerius metus.
Galbūt tai yra palaima, kad tokie žmonės kaip Melissa, ILOVEYOU ir Blaster atsirado tada, kai tai padarė, kol mūsų visuomenė dar nebuvo priklausoma nuo kompiuterių, kad galėtų veikti.
